programavimo kalba c
Programavimo kalba C – gana žemo lygio programavimo kalba, sukurta XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Jos kūrėjai – Kenas Tomsonas (Ken Thompson) ir Denisas Ričis (Dennis Ritchie), o kalbos pagrindinis tikslas buvo – naudojimas UNIX operacinėje sistemoje.
Kalba sparčiai paplito ir dėl ypatingai didelio efektyvumo plačiainaudota operacinių sistemų, kompiliatorių, kitų sisteminių programųkūrimui. Taip pat kalba dažnai naudojama švietimo įstaigoseprogramavimo mokymui.
C – minimalistinė kalba, žymiai artimesnė asembleriui,nei kitos programavimo kalbos. C kalba yra žemo ar vidutinio lygio tam,kad būtų lengviau kurti didelės apimties programas naudojantprocedūrinį programavimą, bet darant mažiau klaidų.
Pagrindinės C savybės:
- Labai paprastas bazinis funkcionalumas, o neesminis funkcionalumas (pvz.: matematinės ar failų tvarkymo funkcijos) pateikiamas atskirose bibliotekose
- Orientacija į procedūrinį programavimą
- Paprasta tipų sistema
- Preprocesoriaus naudojimas
- Žemo lygio nevaržomas darbas su kompiuterio atmintimi, naudojant rodykles
- Funkcijų parametrai visada perduodami pagal reikšmę ne pagal adresą
- Leksinis kintamųjų apgaubimas
- Sudėtinės struktūros duomenų grupavimui
Savybės, būdingos daugeliui programavimo kalbų, bet kurių nėra C kalboje:
- Saugus tipų naudojimas
- Automatinis atminties tvarkymas (valymas)
- Klasės
- Funkcijos funkcijose
Kalba sukurta tarp 1969-1973 metų ir pavadinta pagal kalbą B, kurios nemažai sąvybių perkelta į C. 1973 kalba buvo jau pakankamai galinga, kad ja perrašyti UNIX operacinės sistemos branduolį.
1978 metais išspausdinta C specifikacija, vėliau tapusi ANSI C standarto pagrindu. Šis standartas sukurtas 1983 metais Amerikos Nacionaliniame Standartų Institute.
Pavyzdys:
int main(void)
{
printf("Sveikas, Pasauli!n");
return 0;
}